Visai netrukus vėl pasirodau pas kalvį, veide matyti susirūpinimas.
- Dėde, gal galit pažiūrėt kanopėlę, apsidaužius kažkodėl.
- Žinoma, atvesk jį čia.
Atvedu arkliuką ir, laikydama už virvės kiek galėdama stipriau, laukiu kalvio žodžių. Šis paima į rankas kanopą, o Cielo, kaip bebūtų keista, elgiasi labai ramiai.
- Nieko čia baisaus,- nuramina mane kalvis.- Bus į kokį akmenuką nusidaužęs ir viskas. Paliko tepaliuko gal veterinarė?
- Taip, paliktas yra kažkoks.
- Tai juo patepliok truputuką ir viskas, užgis. Gal tik į ganyklas dabar neleisk..
- Gerai, patupės garde. Ačiū labai.
- Nėra už ką..
Pasiimu arkliuką už virvės ir išsivedu namo.